Froidas sakė, kad kūne gyvena du alkio jausmai. Pirmasis alkis - tai alkis pažinti pasaulį, kuriame gyvename. Norime pažinti pasaulį, kad išgyventume. Jei neturėtume žinių apie mus supantį pasaulį, šokinėtume pro pastatų langus, nepaisydami gravitacijos jėgos, ir dėtume ranką į ugnį, nežinodami, kad ugnis degina.

Antrasis alkis yra malonumo alkis. Viskas, kas gyva, siekia malonumo. Geriausias šio alkio pavyzdys yra seksualinio malonumo troškimas. Mes trokštame sekso, nes jis skanus. Jei jis nebūtų skanus, niekas jo nesiektų, todėl žmonija baigtųsi. Malonumo troškimas vilioja.

Gaila, kad negalėjau su juo pasikalbėti apie badą, nes tikiu, kad egzistuoja ir trečias badas - džiaugsmo alkis.

Anksčiau maniau, kad malonumas ir džiaugsmas yra tas pats. Taip nėra. Galima patirti liūdną malonumą. Tomaso meilužė iš filmo "Nepakeliamas būties lengvumas" apgailestavo: "Aš nenoriu malonumo, aš noriu džiaugsmo!"

Skirtumai. Norint patirti malonumą, pirmiausia turi būti objektas, teikiantis malonumą: persimonas, vyno taurė, žmogus, kurį galima pabučiuoti. Tačiau malonumo alkis greitai pasisotina. Kiek persimonų galime suvalgyti? Kiek vyno taurių galime išgerti? Kiek bučinių galime ištverti? Ateina akimirka, kai žmogus sako: "Daugiau nebenoriu. Aš nebetrokštu malonumo...".

Džiaugsmo alkis yra kitoks. Pirma, jam nereikia objekto. Kartais užtenka prisiminimo. Aš tampu laimingas vien pagalvojęs apie jau prabėgusią laimės akimirką. Antra, džiaugsmo alkis niekada nesako: "Daugiau jokio džiaugsmo. Aš nebenoriu daugiau..." Džiaugsmo alkis yra nepasotinamas.

Bernardo Soaresas sakė, kad mes nematome to, ką matome, mes matome tai, kas esame. Jei esame linksmi, mūsų džiaugsmas projektuojamas į pasaulį ir jis tampa linksmas, žaismingas. Manau, kad Alberto Caeiro buvo linksmas, kai parašė šį eilėraštį: "Muilo burbulai, kuriuos šis vaikas linksminasi lašindamas iš šiaudelio, permatomai yra ištisa filosofija. Skaidrūs, nenaudingi, trumpalaikiai, draugiški akims, jie yra tai, kąJie yra... Kai kurie vos įžiūrimi šviesiame ore. Jie kaip vėjas, kuris praeina... Ir apie kurį žinome tik todėl, kad kažkas mumyse suvirpa..."

Džiaugsmas nėra pastovi būsena - muilo burbulai. Jis nutinka, staiga. Guimarãesas Rosa sakė, kad džiaugsmas atsiranda tik retomis išsiblaškymo akimirkomis. Žmogus nežino, ką daryti, kad jį išgautų. Tačiau užtenka, kad jis kartais nušvistų, kad pasaulis taptų šviesus ir ryškus. Kai patiriame džiaugsmą, sakome: "Dėl šios džiaugsmo akimirkos buvo verta sukurti visatą".

Keletą metų dirbau terapeutu. Išgirdau daugybės žmonių kančias, kiekvieno savaip. Tačiau už visų skundų slypėjo vienas troškimas - džiaugsmas. Kas džiaugiasi, tas yra taikoje su Visata, jaučia, kad gyvenimas turi prasmę.

Normanas Braunas (Norman Brown) pastebėjo, kad mes praradome džiaugsmą, nes praradome gyvenimo paprastumą, kuris būdingas gyvūnams. Mano šuo Lola visada džiaugiasi beveik dėl nieko. Žinau tai, nes ji šypsosi dėl nieko. Ji šypsosi uodega.

Tačiau retkarčiais dėl gerai nesuprantamų priežasčių džiaugsmo šviesa užgęsta. Visas pasaulis tampa tamsus ir sunkus. Apima liūdesys. Veido linijos tampa vertikalios, jas užvaldo svorio jėgos, verčiančios nusileisti. Jausmai tampa viskam abejingi. Pasaulis virsta lipnia, tamsia pasta. Tai - depresija. Depresijos apimtas žmogus trokšta prarasti sąmonę, kad nustotų viską suvokti.Ir ateina didžiojo miego be grįžimo troškimas.

Seniau, nežinodami, ką daryti, gydytojai skirdavo keliones, manydami, kad nauji peizažai padės atitraukti dėmesį nuo liūdesio. Jie nežinojo, kad beprasmiška keliauti į kitus kraštus, jei negalime išlipti iš savęs. Kvailiai bando paguosti. Jie argumentuoja, nurodydami priežastis, dėl kurių reikia džiaugtis: pasaulis toks gražus... Tai tik didina liūdesį. DainosEilėraščiai verčia verkti. televizorius erzina. Tačiau nepakenčiamiausias iš visų yra linksmas kitų juokas, kuris parodo, kad depresija sergantis žmogus yra skaistykloje, iš kurios nemato išeities. Niekas nėra vertinga.

Ir krūtinėje apsigyvena keistas fizinis pojūtis, tarsi ją spaustų aštuonkojis. O gal šį suspaudimą sukelia vidinis vakuumas? Tai Thanatos atlieka savo darbą. Nes kai džiaugsmas išeina, jis įeina...

Gydytojai sako, kad laimė ir depresija yra jautrios formos, kurias įgauna organizmą valdančios chemijos pusiausvyra ir disbalansas. Koks įdomus dalykas: kad laimė ir liūdesys yra chemijos kaukės! Kūnas yra labai paslaptingas...

Tada staiga, nieko nesakydamas, atsibudęs ryte supranti, kad pasaulis vėl spalvotas ir pilnas permatomų muilo burbulų... Džiaugsmas sugrįžo!

Rubemas Alvesas gimė Minas Žeraiso provincijos viduryje ir yra rašytojas, pedagogas, teologas ir psichoanalitikas.